Internete yra tiesiog nežmoniški kiekiai informacijos apie vieną dieną savaitėje, kada mes valgome viską. Vadinamą „cheatday“.
Deja informacija, kad valgome viską, kiek norime ir tiesiog kišame maistą kaip į šiukšlių kibirą yra klaidinga. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Tas pats „cheatas“ virsta emociniu persivalgymu, tik jau iš laimės, kad tai galiu daryti legaliai.
Deja visa ko atoveiksmis būna tragiškas. Kita dieną vėl graužiamės kad rijom kaip paršeliai. Darom sprendimą badauti kelias dienas, nes reikia numesti ką priaugom. Po kelių dienų palūžtam, nes kardinalus kalorijų deficitas sekina centrinę nervų sistemą o čia „Opa, supermarkete ledams -50%”.
Aš pradėjau į „cheatmeal“ žiūrėti iš kitos pusės. Maisto skonio niekas nepakeitė. Pizza ji tokia pati kokia buvo vakar, tokia pati ji bus ir po mėnesio. Aš turiu tikslą prieš save. Aš turiu įrankius, kurie man padeda išgyventi emocijų antplūdį kai rankos tiesiasi link šaldytuvo. Kai prasideda cukraus badas, malšinu jį kažkuo skaniu, bet nedideliais kiekiais, lėtai. Ir galvoju apie tikslą. Kiekvieną kartą vis apie kitą tikslą, ir vis apie geresnį save.
Photo by Edward Franklin on Unsplash
