Kiekvienas veržlus žmogus gyvenime tikisi pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tie tikslai dažnu atveju yra susiję su materialiniais ištekliais. Atrodo, kad tikslas ir jo pasiekimas yra aukso gralis. Aukščiausia pasitenkinimo forma, įrodymas sau, kad esu šiame pasaulyje kažko vertas.
Užsibrėžus tikslą ir pradėjus veikti atrodo, kad užkariausime pasaulį. Jeigu nusistatytų tikslų greitai pasiekti nesigauna – save nurašome: esu nieko vertas, kiti pasiekia, nes yra protingesni, atsirado tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Tada prasideda savigrauža, nesusigyvenimas su savimi, apatija. Ilgainiui realybės ir minčių neatitikimas priveda iki pastovaus nuotaikos nebuvimo ir net depresijos.
Visi aplink kalba: -Nusistatyk tikslus, siek kažko gyvenime, tu turi veikti, siekti dėl savęs, dėl ateities. Bet ar tai yra teisinga? Ar visi žmonės turi save prievartauti ir bandyti persilaužti? Atsakymas vienareikšmiškas – NE. Ne visi sutverti verslininkais. Niekaip nenutapysi meno kūrinio nemokėdamas piešti ir neturėdamas tam aistros. Neturėdamas klausos – nedainuosi operos arijų. Nesuprasdamas technologijų – nesukursi naujo super automobilio.
Paprastai aktyvus žmogus visada gyvenime randa savo hobį, savo mėgstamą veiklą. Kitiems visiškai nereikia kažkokio papildomo aktyvumo. Jis puikiai gali gyventi skirdamas laiko šeimai ir nieko papildomo neveikdamas. Pažįstu šeimos žmogų, labai laimingą šeimoje, kuris gali nuolat, nieko sau nereikalaudamas, atsiduoti artimiems žmonėms. Jis be galo laimingas. Ir jam tai atsiperka su kaupu.
Nesistenkime savęs užkrauti tikslais. Jie turi būti nedideli. Negali bandyti sukurti naujo raketinio kuro neturėdamas tam žinių ir nenorėdamas jų įgyti. Žengiame po truputį, mažais žingsneliais ir nereikalaujant greito rezultato. Taip grįšime į savo vėžias. Neturėsime savigraužos ir neieškosime komforto zonos, kurią lengviausiai randame maiste.
Photo by Jordan Madrid on Unsplash
