Suskamba žadintuvas. Energijos yra tik paspausti mygtuką „Snooze“. Padaryta. Dar keletas akimirkų ir kelsiuosi, kažkaip reikia tai padaryti. Jėgų mažiau negu buvo prieš einant miegoti. Antras „Snooze“, trečias. Kažkoks siaubas. Susikaupiu ir išsiridenu iš lovos. Visas užsimiegojęs žvilgteriu į laikrodį – niekas taip neatmerkia akių ir nesuteikia energijos antplūdžio kaip likusios kelios minutės iki išėjimo iš namų. O padaryti dar tiek daug.
Važiuoju į darbą. Nervai ima viršų: – Kur tu važiuoji? – Kaip stabdai? – Gali greičiau? Pykčio bangos liejasi per kraštus.
Šefas @@$^%$&## prisigalvoja visokių nesąmonių. Neįmanoma dirbti. Aš jam papasakočiau kaip reikia tvarkyti jo įmonės reikalus.
Suskamba žadintuvas. Pasirąžau. Labai gerai išsimiegojau. Energijos tiek, kad galiu nuversti kalnus. Keliuosi, dušas, apsirengiu, verda rytinė kava. Turiu dar 15 minučių, galima perversti rytine spaudą ar perversti šiandienos darbų sąrašą.
Kamštyje iš šalikėlės įvažinėja moteris, įleidžiu. Maloniai nusišypso ir padėkoja pakeldama ranką. Nuotaika pakilo ir man, ir jai.
Vadovas atnešė naują projektą. Ganėtinai įdomu, teks važiuoti į susitikimą. Tikėtina susipažinsiu su naujais žmonėmis.
Sakysite du skirtingi žmonės. Ir taip, ir ne. Pirmasis – aš be režimo, su sulaužytu emociniu fonu, pastoviais persivalgymais ir žemu energijos lygiu. Antrasis – gyvenantis Keto režimu, su aiškiais tikslais, aukšta koncentracija ir aukštu energijos lygiu.
Image by Tumisu from Pixabay
