Trumpam nusikelkim į vaikystę. Kiekvienam tikrai ateis kažkokios mintys ir prisiminimai. Kadangi viską nagrinėjau iš pagrindų, dažnai sugrįždavau į įvairias situacijas ir bandydavau dabartiniu supratimu teisti arba pateisinti savo ir tėvų poelgius. Juk pirmiausia tai jie parodė mums kaip gyventi ir tik dėl jų esame tokie, kokie esame dabar. Nepagalvokite neteisingai, čia kabinu ne vien emocinio valgymo problemas, kalbu, kad kiekvienas iš mūsų esame unikalūs ir su savo istorija. Esame nemažai pasiekę ir visi turim potencialo pasiekti dar daugiau.
Toliau aptarsiu situacijas, kurių negaliu pavadinti klaidomis. Tai tikrai buvo iš didelės meilės ir noro nesugadinti sveikatos. Nesustabdyti augimo ir vystymosi procesų. Suteikti džiaugsmo. Nežinau ar dar mūsų tarpe yra tokių kaip aš, tad pasiklausykite. Gal rasite kažkokių panašumų.
- Andriau, namo. Maistas šąla. Kiek gali lakstyti nevalgęs. Sugadinsi skrandį.
Dar kartą sustojau. Prieš rašydamas toliau permąsčiau šią situaciją. Su dabartiniu supratimu, net sunku komentuoti. Valgyti aš nenorėdavau, tačiau „močiutė stengėsi, negi nevalgyti, nevertinsi jos darbo“ ir lauke laukiantys vaikai vertė tai padaryti iki paskutinio trupinio…ir greitai. Porcijos būdavo visiems vienodos: – Tau reikia augti, valgyk tik. Šeima papietavusi, visi nusiraminę, Andrius bėga toliau į lauką, viskas tvarkoje.
Suprantu, kad tais laikais supratimą apie mitybą turėjo nedaugelis. Ir niekas apie tai nekalbėjo. Storas, tai genetika. Mes visi tokie ir nieko čia blogo.
Kieme būdavo tokių vaikų, kurie valandų valandomis sėdėdavo lauke ir niekas jų nekviesdavo pietų. Baltai pavydžiu dabar jiems. Jų tėvai patys to nesuprasdami diegė jiems teisingus mitybos įpročius. – Išalks pareis pati ir pavalgys. Tokia buvo mano uošvio nuomonė. Ir labai teisinga.
Sveikas hormoninis fonas pats visada pasako, kada mes alkani. Ir nereikia per prievartą versti valgyti ir ištuštinti lėkštės. Pasisotinęs organizmas pats sustoja natūraliai, jo stabdyti ar raginti suvalgyti kas yra lėkštėje nebereikia.
Nebeliepiu vaikams valgyti kai jie nenori. Ir nebeverčiu pabaigti porcijos, net jeigu suvalgyti buvo tik keli kąsniai maisto. Neperšu jiems savo KETO mitybos modelių, tačiau mielai vaišinu, kai jie nori paragauti ką valgo tėtis. Saldainiai iš namų visiškai dingo, juos pakeitė džiovinti obuoliai, šaldytos avietės, šaldyti serbentai. Angliavandeniai iš greitųjų virto žemo glikeminio indekso, pilnagrūdžiai. Duonos ir jos produktų namie būna labai retai, tai daugiau išimtis nei taisyklė.
- Andriau, sakai vaikai nesugadinti, jie nori tik to, ko prašo jų organizmas? Mano vaiko organizmas prašo tik saldainių, šokolado ir ledų.
Taip. Tai tiesa. Maniškio prašė taip pat. Jis jau sugadintas. Jį reikia taisyti. Anksčiau šeimoje mėsainių restoranas su M raide buvo dažnas reiškinys. Ilgai priverstinai nevežant į minėtą restoraną ir nesveiką produktą keičiant pvz.: sveikesniu, daug daržovių ir pilno grūdo lavašą turinčiu kebabu su gaikišku jogurtu, dabar sūnus renkasi pastarąjį. Dukra taip pat. Darbas netrumpas, tačiau dėl vaikų, anūkų ir proanūkių ateities to vertas. Kažkas gi turi nutraukti tą grandinę. Pasiryžkime tai padaryti mes.
