Praeitą savaitę daug papildomai domėjausi ir rašiau jums apie OMAD (vieno valgymo per dieną strategiją). Perskaičiau rastus tyrimus, perklausiau žymių specialistų video, sulyginau ką žinojau anksčiau bei ką radau ir išmokau naujai. Savo nuomonės kol kas nekeičiu ir OMAD taikysiu vieną, kartais dvi, dienas per savaitę.
Kadangi visas šis mano projektas vienaip ar kitaip susijęs su emocinio valgymo atsikratymu ir OMAD yra vienas iš įrankių, šiandieną pakalbėsiu apie sąsajas ir kuo OMAD naudingas man.
Pirmiausia supratimas apie patį valgymo procesą. Žinau, kad dienos bėgyje patiriu įvairių emocijų ir dar turiu visą bagažą emocijų, kurios yra paslėptos pasąmonėje. Tos emocijos mane labiausiai ir „žudė“. Jas užvalgydavau. Užvalgius neurotransmitoriai euforijoj, kūnas jaučiasi gerai, psichologinė būsena sutvarkyta. Bet ar tikrai atėjęs savigraužos jausmas nelygiavertis tam negeram jausmui, kuris buvo prieš valgymą.
O kaip gyventi su emocija, jeigu jos neužvalgai? Organizmas gi turi kažkokiu būdu su ta paslėpta emocija susigyventi? Priprasti prie jos, nenorėti užgesinti jos maistu. Žinojau, kad turiu rasti tos emocijos priežastį. Ją rasti, suprasti, rasti atsakymus kodėl taip atsitiko ir paleisti. Nebesuteikti tam jokios reikšmės. Paieškoms tikrai trukdė persivalgymai ir po jų sekantys savigraužos seansai. Jų metu mintys yra kitur. „Nuo pirmadienio“ , „Rytoj tikrai nebevalgysiu“ , „Aš niekam tikęs“ , „O kas tada teiks malonumą?“ ir kitos panašios mintys galėjo būti pašalintos tik kažkokios stiprios jėgos. Stipresnės už tą, kuri tempia už pakarpos prie šaldytuvo, jį atidaro ir kiša man maistą į burną, verčia kramtyti, nuryti ir po to tai kartoja kas 30 minučių.
Man vis lįsdavo pavyzdys su priklausomybę alkoholiui turinčiais žmonėmis. Negali truputį gerti. Gali arba gerti daug alkoholio, arba negerti visai.
NEVALGYTI VISAI. Tai buvo išeitis.
Jau pakankamai gerai valdžiau darbo dienas, kai esi veikloje ir nereikia galvoti apie maistą. Dar geriau, kai jo nėra. Nereikia traukti dėžučių ar eiti į kavinę. Pusryčių nevalgai, tada pietūs, na ir vakare užkandis ir vakarienė. Šeštadienį taip pat dirbdavau. O ką daryti su sekmadieniu? Ar diena kai vakarėlis? Išvyka į gamtą?
Čia ir pagelbėjo OMAD. Valgau vieną kartą. Valgau vakarienę su šeima. Visą kitą laiką man tiesiog negalima valgyti. Laikas su šeima gali būti ne tik vaikštant po parduotuves ar kavines. Galima gi išeiti į parką, mišką, išvažiuoti į kažkurį kitą miestą ar tiesiog pasivaikščioti po gimtąjį Vilnių. Momentais, kai vaikai žaisdavo, kartu su žmona ieškodavau atsakymų. Kokios pasąmonės emocijos man kenkia? Negaliu sakyti, kad jas išgraibiau visas. Manau, kad jų dar yra ir aš dar tikrai paieškose. Bet be savigraužos, kad esu persivalgęs ir be pašalinių minčių jas aptarinėti ir ieškoti yra lengviau.
Todėl ir pasakoju viską, kad galėtumėte pasidaryti sau tinkamus scenarijus, suprasti ko reikia, kad problema dingtų ir ją išspręsti. Tapti laisviems nuo maisto.
Toks tikslas.
Image by Arek Socha from Pixabay
