Prieš pradedant kalbą apie žarnyną, prisiminkime biologijos pamokas, kuriose mokėmės, kaip veikia žmogaus virškinimo sistema. Ko gero mano biologijos mokytoja labai nustebtų, kad man dabar tai labai rūpi, juk mokykloje tuo metu domėjausi kitais, man tuo metu įdomesniais, dalykais. Na, bet geriau vėliau negu niekada. Radau labai gerą Emmos Bryce išaiškinimą ir Jums pasistengiau padaryti kuo išsamesnį vertimą. Taigi gero skaitymo.
Visoje mūsų planetoje, atmetant kraštutinumus, žmonės suvalgo nuo 1 iki 2,7 kg maisto kasdien. Tai yra daugiau nei 365 kg per metus ir apie 30 tonų per gyvenimą. Skaičiai įspūdingi. Visa tai praeina per mūsų virškinimo sistemą. Įjungia 10 organų ir 9 metrus žarnyno, kurie veikia kartu vienos užduoties atlikimui: virškinti maistą, „traukti“ iš jo medžiagas ir užmaitinti mūsų organizmą.
Virškinimo sistema susidaro iš keturių pagrindinių dalių:
1 – Virškinamasis traktas. „Vamzdžiai“, kuriais juda maistas. Pradedant burnos ertme, stemple ir baigiant išeinamąja anga.
2 – Kepenys, kasa ir tulžis. Specialiai išskiriamų skysčių dėka padeda virškinti maistą.
3 – Enzimai, hormonai, nervai ir kraujas. Visi veikia kartu virškindami maistą, transportuodami ir įsisavindami medžiagas.
4 – Pasaitas. Tai plėvinė medžiaga, laikanti visus virškinimo organus jiems skirtose vietose ir leidžiantis jiems tinkamai veikti.
Virškinimo procesas prasideda jau burnos ertmėje. Į burną patekus maistui, skiriasi seilės (jų išskiriam apie 1,5 litro per dieną). Kramtomas maistas su seilėmis ir su jomis išsiskyrusiais enzimais, apie 25 cm stemple keliauja į skrandį. Stemplės nervai siunčia signalą apie gaunamą maistą, taip užvesdami peristaltikos (raumenų susitraukinėjimo maistui judėti) procesą.
Taip maistas patenka į skrandį. Susitraukinėjant skrandžiui maistas yra suskaidomas į mažesnius gabaliukus. Skrandžio ląstelių išskiriami hormonai skatina rūgščių ir enzimų, reikalingų tolimesniam maisto virškinimui, išsiskyrimą. Jų veikiamas maistas skaidomas, pradedami skaidyti jame esantys baltymai. Hormonai apie maisto buvimo faktą siunčia signalą kasai, tulžiai ir kepenims. Taip išskiriamos virškinimo sultys ir tulžis riebalų virškinimui.
Po keleto valandų maistas skrandyje tampa putotu skysčiu pasirengusiu keliauti į plonąją žarną. Kepenys išskiria tulžį, kuri juda į tulžies pūslę ir į plonosios žarnos pirmąją dalį, vadinamą dvylikapiršte žarna. Čia yra pradedami skaidyti riebalai. Enzimų praturtintos virškinimo sultys riebalus skaido iki riebiųjų rūgščių ir glicerolio. Taip organizmas juos pasisavina geriau.
Čia kartu vyksta paskutinė baltymų skaidymo iki amino rūgščių fazė, o angliavandenių iki gliukozės. Tai vyksta plonosios žarnos apatinėse dalyse, kuriose pilna gaurelių, sukuriančių didelį plotą, padidinantį medžiagų įsisavinimo galimybę ir patekimą į kraują. Taip kraujas atlieka vieną iš paskutinių funkcijų – pristatyti maisto medžiagas į audinius ir juos užmaitinti.
Likusi ląsteliena, vanduo ir mirusios ląstelės patenka į storąją žarną, kur iš likučių yra įsisavinamas likęs vanduo. Likusi dalis vadinama išmatomis ir juda link tiesiosios žarnos, kurioje nervai duoda signalą smegenims, kad jau laikas tuštintis.
Tai paprastai nupasakojama, tačiau labai sudėtingai nuveikiama. Organizmas sunaudoja nemažai energijos šiems procesams atlikti. Norint giliau nagrinėti tolimesnes mūsų temas, tai labai svarbu suprasti.
