(Autorius: Agnė)
Žmogaus prigimtis yra būti komforto zonoje. Todėl mes visi ir visada instinktyviai stengiamės išvengti diskomforto būsenos, tačiau kartais ėjimas į diskomfortą yra neišvengiamas. Taigi, kaip padaryti, kad smegenų pasipriešinimas būtų kuo mažesnis?
Kai žmogus patiria diskomfortą, natūrali reakcija yra su tuo kovoti. Tačiau diskomfortą reikėtų priimti kaip natūralų dalyką. Svarbu suprasti, jog tai, kad jaučiame nepatogią diskomforto būsena nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog ją jaučiame. Daugelis žmonių kenčią mąstydami ar esu pakankamai geras, o gal esu net blogas, ar pakankamai lieknas, ar gražus, ar patinku… Išeitis iš visų šitų apmąstymų labai paprasta: turėtume tiesiog gyventi gyvenimą leidžiant gyvenimo patirčiai mus keisti. Ir viskas. Pojūčius reikia išgyventi ir tada jie praeina palikdami mums patirtį.
Kokią žinutę perduoda diskomforto būsena? Kad smegenys yra prie kažko įpratusios. Dialogas galėtų būti toks: „Mielos smegenys, mums reikės pereiti per šitą būseną, kad gautume tai, ko norime ir patikėkite, tai yra verta to.“ Smegenys yra pasiteisinimų gaminimo mašina J jos visais būdais bandys išlaikyti joms įprastus veiksmų algoritmus. Tačiau, kai smegenys supranta skirtumą tarp to kas yra dabar ir to, ką norima pasiekti ir savanoriškai priima diskomforto būseną, dingsta pasipriešinimas naujiems, neįprastiems veiksmams. Kuo didesnis skirtumas tarp esamos ir norimos būsenos, tuo daugiau pastangų reikės, kad tai būtų įgyvendinta. Sudaromas tarsi sandėris su smegenimis, kad reikės sumokėti emocinių pinigų sumą, kuri yra savotiška kaina, sumokama už pokytį. Ir tai yra savanoriškas sutikimas patirti diskomfortą, susitarimas su savimi.
