Važiuodamas į darbą dažniausiai klausau seminarų ar mokomųjų video apie mitybą, biochemiją ir t.t. Tačiau šiandien, kadangi automobilių gatvėse nedaug ir spūsčių visai nėra, susikoncentravau į kelią ir į galvą pradėjo lįsti mintys, kurios anksčiau aplankydavo mane labai dažnai. Tai buvo sunkus paieškų periodas apie kurį truputį Jums ir papasakosiu.
Kodėl „atkrisdavau“ naudodamasis dietologų paslaugomis? Atrodo viskas labai paprasta. Kiekvienas dietologas, kuriam nepavyksta „pastatyti kliento ant kojų“, dengiasi frazėmis: tai Jūs neturite valios, reikėtų Jums išsitirti, ko gero turite medžiagų apykaitos problemų, matyt valgėte kažką neleistino, nesilaikėte plano, turite psichologinių problemų, eikite pirmiausia pas psichologą ir tada grįžkite.
Errrrgh…Kodėl? Kodėl žmogus turi tai girdėti?
Jam tai yra dūris su peiliu į paširdžius. Kaip gali laikytis sistemos, kuri neveikia ir dar būti papildomai apkaltintas, kad tau nesigauna. Aš nepažįstu nei vieno dietologo, kuris būtų mane pasisodinęs ir papasakojęs kas darosi mano organizme, kai aš suvalgau jo plane esantį maistą. Koks yra mano organizmo atsakas? Kas atsitiks su gliukoze? Su hormonais? Kas bus su alkio jausmu po valandos? Ko galiu tikėtis ir ką reikės iškentėti? Nulis info. Štai planas – štai pinigai. Viso gero, ateikite po mėnesio, pasižiūrėsim rezultatą.
Ir tada žmogus supranti, kad turėsi būti įsitvėręs skaičiuotuvą, prisikrovęs pilną kuprinę maisto ir skatinsi insulino išsiskyrimus, kurie blokuos riebalų deginimą – taigi nepasieksi jokio norimo rezultato. Bet čia jau kita tema.
Juk pas tokius specialistus atėjęs žmogus dažnu atveju bus emocinis valgytojas. Ir maisto strategijos jam neužteks. Jam reikės daug ką pakeisti gyvenime. Tai nebus tik maistas. Maistas yra tik pasekmė. Priežastis yra emocijos, kurias mes užvalgome. Juk griebiamės maisto ne dėl to kad jis yra. Yra ir vanduo, tai kodėl nepuolame gerti vandenį kaip išprotėję, kad po to reikia net prigulti. Ar kodėl nekvėpuojame oro? – Onute, man dabar labai reikia prie kavos gerai pakvėpuoti. Tiesiog negaliu kaip noriu.
Na sutikite, nesąmonė. Turime įjungti parasimpatinę nervų sistemą tam, kad simpatinė nusiramintų, nejaustumėm stresų ir nuoskaudų. Būtumėm ramūs. Ir jeigu brangieji dietologai liepia valgyti prėską, agliavandeninį maistą po 5 kartus per dieną, tai mes ne tik kad skatinam insulino šuolius, bet dar ir patiriam papildomą įtampą nuo to, kad reikia pasigaminti maistą, po to jį nešiotis, žvalgytis į laikrodį ir, gink dieve, nesuvalgyti 15 minučių vėliau.
Aš jau senokai supratau, kad viena iš technikų yra emocijų valdymas jas randant ir dirbant su jomis. Jas gesinant kitais dalykais, ne maistu. Tai paieškų darbas. Darbas rasti kas mus gali atpalaiduoti be maisto. Maistas turi būti kuras, ne gesintuvas. Kuras – tai energija ir jos turi būti tik tiek, kiek reikia mūsų organizmo energijos rezervams patenkinti. Tas maistas turi būti sveikas ir sotus. Visa kita yra nuodas. Ir kol pats to nesupratau ir nepradėjau ieškoti, tol nebuvo ir pokyčių.
Image by Marc Vanduffel from Pixabay
