Nelendant giliai į biocheminius procesus nusipieškim aiškų vaizdą. Valgome. Kyla cukraus lygis kraujyje, kasa pradeda išskirti hormoną insuliną. Jis transportuoja cukrų į kepenis ir organizmo ląsteles. Taigi insulinas veikia kaip raktas energijos nugabenimui ir patekimui į ląstelę. Taip užsipildo energijos atsargos kepenyse ir raumenyse, pasimaitina viso organizmo ląstelės.
Jeigu valgome dažnai ir daug, cukraus kiekis ir insulino kiekis organizme pastoviai šokinėja. Cukraus lygis pakyla, insulinas jį išnešioja. Tai kartojasi vėl ir vėl. Galiausiai ląstelės pripranta prie tokio insulino lygio ir tam, kad priimtų naują porciją energijos„nebeatsidaro“. Jos nebepriima energijos ir badauja. Vystosi insulino rezistencija. Viskas labai panašu tarsi bandytume kažką pasakyti žmogui, kuris užsidėjęs ausines garsiai klausosi muzikos. Jis jus tikrai išgirs, jeigu garsiai rėksite. Taip ir ląstelė – „išgirs“ insuliną, tačiau jo koncentracija turi būti didelė. Štai kodėl po maisto norisi dar kažko saldaus. Jūsų ląstelės badauja, o esamo cukraus kiekio kraujyje neužtenka išskirti tokiam kiekiui insulino, kad ląstelės atsirakintų ir priimtų energiją.
Apie gilesnes ligas, kaip cukrinis debetas kol kas negalvokime. Tai jau žiauri pasekmė, tačiau kai kuriais atvejais sėkmingai gydoma.
Rašydamas pagalvojau apie mitybos specialistus. Tokioje stadijoje, pas mitybos specialistą atėjęs žmogus, „sodinamas“ ant žemų angliavandenių ir mažai kalorijų turinčios dietos. Kliento kūnas badauja. Cukraus kiekis aukštai nekyla (čia aišku priklauso nuo dietos). Insulinas yra išskiriamas dažnai ir po nedaug. Bet jo neužtenka. Žmogus galiausiai per didžiausias valios pastangas išlaukia specialisto pažadėtos, visa ko pagalbos ir atsipalaidavimo dienos – „Cheat day“ (viena diena savaitės plane, kai gali valgyti viską) ir tada „laikykit mane septyniese“. Pica, ledai, saldainiai ir liko keli eurai BigMac‘ui. Ląstelės džiaugiasi, jos gavo maisto. Jūsų emocinis fonas susitvarkė, nes kūnas pasisotino. Jūs laimingi, nebenorite valgyti, lieka tik savigrauža. Kodėl ir kam aš taip padariau?
Per keletą savaičių kūnas supranta, kad maisto mažėja ir reikia taupyti energiją. Todėl jis geriau išjungia emocijas, libido, maitina tik svarbiausias funkcijas atliekančius organus. Taip jis bando išgyventi. Galiausiai badas ima viršų ir mes palūžtame. Kai tai išgirdau iš vieno profesoriaus pasakiau sau: – Nesąmonė. Esu tiek stipriai motyvuotas, ir jau metus laikausi. Čia tik nevalingų žmonių problema. Klydau. Rezultatas nebeįdomus, kas pasiekta nebedžiugina, forma veidrodyje mažai pasikeitė, o anksčiau bent buvau sotus ir laimingas. Grįžtu atgal. Organizmas po badavimo režimo džiaugiasi maistu ir štai jums Yo-yo efektas. Grįžo numesti kilogramai ir dar priaugo pora papildomų.
Image by Martin Büdenbender from Pixabay
