Prisipažinsiu – buvau emocinis valgytojas. Visas blogas emocijas gesindavau maistu. Maistas turėjo būti „skanus“, su daug cukraus. Po sunkios darbo dienos, visas išsekęs nuvažiuodavau į greito maisto restoraną „atsipalaiduoti“. Negalvodamas apie pasekmes, jausdavausi labai gerai. Sotus, apsidovanojęs, laimingas. Tiesiog nuostabu. Dar didesnė paslėpta problema buvo vaikų elgesio formavime. Jie matė tėvą atsipalaiduojantį maistu. Jiems buvo natūralu: liūdna – maistas, pavargom – maistas, atpildas – maistas, žiūrim filmą – maistas, džiaugiamės rezultatais, švenčiam – dar daugiau maisto.
Labai senai, tik pradėjus rašyti straipsnius, gavau pastabą: keto ir emociniai valgymai nesusiję. Nelabai linkstu į betiksles diskusijas, kadangi paprastai žmonės turintys savo tiesą sunkiai priima naują. Arba tai turi sakyti labai autoritetingas jam žmogus. Šiandien vis tik norėčiau pakalbėti apie KETO ir emocinio valgymo ryšį.
Pirmiausia į galvą ateina emocijų svyravimas. Turint cukraus šuolius kraujyje, emocijos yra tiesiog neprognozuojamos. Vieną sekundę tau visi blogi, kitą jau geri. Kai nuotaika gera, esi darbingas, virtuvė traukia mažiau, tačiau kai jauti apatiją, nepasitenkinimą ir kitus negatyvius jausmus, dažnas emocinis valgytojas tai gesins maistu. KETO puikus kovos su emocijomis įrankis. Emocinis fonas stabilus, nuotaika gera, mintyse neskamba: – maistas, maistas, maistas. Taigi – geros emocijos rečiau veda prie šaldytuvo.
Antra – alkio jausmas. Yra kategorija emocinių valgytojų, kurie valgo įprastinį maistą ir taiko protarpinį badavimą, tačiau baigiantis badavimo langui atveria neužpildomas talpyklas. Taip viena problema tampa kita. – Aš tiek badavau, dabar pavalgysiu. Ir 16/8 virsta, 16 valandų nevalgymu ir 8 valandų nepertraukiamu maisto konvejeriu į burną. Gyvenant KETO gyvenimo būdą, turime stipriai susilpnėjusį alkio jausmą, todėl labai dažnai užmirštu apie pusryčius.
Energija. Taip. Visai kitas energijos lygis. Anksčiau grįžęs namo būdavau pavargęs, norėdavau su dėže ledų sėsti prie kompiuterio ir nieko nematyti. Ledai nugesindavo darbe patirtas blogas emocijas ir nuovargį. Vėliau ateidavo kaltės jausmas prieš šeimos narius, kad su jais negaliu išeiti į miestą, kiną, teatrą ar kitaip papramogauti. Dabar pats stengiuosi juos kažkur ištempti. Atsiradusios naujos pramogos kelia nuotaiką, pasitenkinimą. Taigi, kai nėra blogos nuotaikos – nereikia jos pakelti maistu. Yra kitų, aktyvesnių ir sveikesnių nuotaikos pakėlimo būdų.
Norėčiau, kad visi žmonės būtų aktyvesni, gyventų sveikiau, būtų energingesni ir dažniau išeitų iš namų. Emocijoms to reikia. O mums reikia gerų emocijų.
