Visą savo vaikystę rijau tiesiogine to žodžio prasme. Tada buvau mažas ir giminių baliai man buvo kaip išganymas. Mama su močiute gamindavo maistą, serviruodavo jį ant stalo, o kol jų nebūdavo svetainėje, aš jį naikindavau.
- Andriau baik, tuoj ateis svečiai, serviruojam maistą ant stalo, jeigu nori valgyti, ateik į virtuvę ir pasakyk. Kam valgai nuo šventinio stalo dar nesusirinkus svečiams?
Neidavau į virtuvę. Būdavo gėda. Gėda, kad nesusivaldau. Kad kišu į save suktinukus, vieno kąsnio sumuštinius, mėsos gabaliukus ir kitą maistą. Tiesiog šluoju. Saldainius, zefyrus… Tuo metu buvau mažas, niekaip negalėjau suprasti, kodėl valgau. Tiesiog noriu, skanu, gera. Neįsivaizdavau, kaip gali būti kitaip. Atvažiuodavo giminės, svečiai, o jų vaikai niekada tiek nevalgydavo, kiek aš. Visi palikdavo lėkštėse, o aš dar ir pakartodavau. Ir dar torto pora gabaliukų, juk finišas turi būti užtikrintas. Vėliau būdavo bloga. Neįsivaizduodavau kitaip. Vėl balius, vėl persivalgymas. Vėl šventė, vėl tortas.
Pradėjęs savarankišką gyvenimą pirkdavau kalnus maisto. Turiu draugų, kurie nepersivalgydavo. Sakydavo, kad gana. Arba retą kartą iš vis neparagaudavo maisto. Manydavau, kad jiems neskanu. Iš tiesų, tai jie tiesiog nenorėdavo valgyti. Logiška. Kam valgyti jeigu nenori?
Daugelis iš mūsų emocinių valgytojų to nesupras. Tačiau vienas būdas yra. Yra KETO gyvenimo būdas, kurį siūlau pabandyti tam, kad suprasti sotumo jausmą. Kad suprasti, ką jaučia žmogus, kuris nenori valgyti ir nevalgo. Kad pakeisti neuroninių jungčių junginius įvedant naują patirtį: MAISTAS VALGOMAS TIK GYVYBINĖM FUNKCIJOM PALAIKYTI. Ne malonumui, ne emocijų užgesinimui, o tam, kad išgyventumėm. Kad, net jei sugalvoję grįžti prie senų mitybos įpročių žinotumėm, kad mes sugebėjom valgyti tik tam, kad gyventi. Reikia pajausti tą savijautą, tuos privalumus, tą laisvumą. To tikrai reikia.
Image by Free-Photos from Pixabay
