Dalinamės dar viena metodika, kuri padeda atsikratyti persivalgymo epizodų. Mūsų smegenys sukurtos taip, kad saugo tik mums reikalingą informaciją bei įgūdžius, o tai kas mums nebereikalinga – pranyksta. Tai galioja viskam, kas yra mūsų galvoje. Kiekvieną minutę galvojant „kaip čia dabar nepersivalgius…“, „to tikrai negaliu, nes jeigu pradėsiu…“, mūsų nenutolina nuo nepageidaujamo proceso. Priešingai, mūsų smegenys ir toliau mąsto apie apsivalgymo procesą ir su šiuo procesu susijusios neuroninės jungtys lieka aktyvios. Jeigu pavyktų tokias mintis nukreipti visiškai kitur, pradėtume judėti įpročio atsikratymo linkme.
Vėlgi būsiu nuobodus, tačiau šioje vietoje labai padeda KETO gyvenimo būdas. Jis išlaisvina smegenis nuo to, kad maistas yra tabu. Mintys, kad kiekviena kilo kalorija atneš neigiamas pasekmes dingsta. Mes nebegalvojame „kad tik nesuvalgyti kažko per daug ir kažko labai kenksmingo“. Ilgainiui smegenys nebefiksuoja informacijos apie maisto baimę ir ji tiesiog dingsta.
Vienas biochemikas davė pavyzdį su motinos pienu. Būdami kūdikiais, turėjome jį kaip vienintelį ir patį skaniausią maistą, tačiau užaugę mes jį pamiršome ir jo nebenorime. Neieškome skelbimuose motinos pieno ir tuo labiau jo nevartojame.
Jeigu mes, užuot veikę vedami savo neįveikiamo potraukio, papildomai darysime ką nors malonaus, mūsų smegenyse pradės formuotis nauja reakcijų grandinė, kuri pamažu stiprės silpnindama apsivalgymo įprotį. Nors skamba painiai, viskas yra ganėtinai paprasta: smegenyse tiesiog pradės formuotis naujos neuroninės jungtys, o senosios pradės nykti, nes nebus naudojamos.
Įrodytas dėsnis: Nenaudojama informacija pasimiršta – įpročiai dingsta. Kadangi gamtoje tuštumos nebūna, todėl vienus veiksmus būtina pakeisti kitais. Ir tai atsitinka savaime.
Image by Stefan Keller from Pixabay
